Dauguma esame girdėję apie spalvas ir jų įtaką mūsų kasdieniame gyvenime. Turime savo mėgstamus atspalvius, jų derinius ir skirtingą toleravimą. Spalvos gali charakterizuoti žmogų, kurti nuotaiką, pritraukti arba atbaidyti. Šių dienų paletė tokia marga, kad nieko nenustebinsi žaliu šokoladu, rožiniu sviestu ir juodais pomidorais. Vis dėlto, kam įgriso pilkšvas peizažas laukiant pavasario – papasakosime apie spalvas interjere. Kad nebūtų monotoniška, siūlome pažvelgti kiek kitu kampu, t.y. į išimtinai vienspalvius interjerus. Taip, supratote teisingai – pasižiūrėsime į pavyzdžius, kurie taikomi labai retai, nebūtinai gyvenamame plote, kartais nemalonūs juose būti, bet yra įdomūs ir ryškiai išsiskiriantys iš bendro dominuojančio buities konteksto.
Vieną spalvą interjere dažniausiai sutinkame mažesnėse patalpose arba atskiriant konkrečią funkciją. Turbūt kiekvienas esame matę absoliučiai baltą virtuvę, juoda tualetą arba mėlyną miegamąjį. Visgi ir šiuose pavyzdžiuose vienspalvė visuma sunkiai pasiekiama, nes atsiranda vienas kitas smulkus elementas nederantis su visuma. Tarkime juodam tualeto kambariui paieškoje rasime juodą klozetą ir praustuvą, bet iškils problemų įsigyjant juodą tualetinį popierių. Be abejo, minėtas produktas tikrai egzistuoja, bet neskirtas kasdieniam vartojimui ir yra neadekvačiai brangus žinant tiesioginę jo paskirtį.
Viena spalva interjere greičiau fragmentiškas, nei visą apimantis veiksnys, tad kviečiame pažvelgti į kraštutinumus. Kone geriausius pavyzdžius sukūrė amerikiečių menininkas Džeimas Tarelas savo kūryboje nagrinėjantis šviesos ir erdvės santykį. 1979 metais jaunas kūrėjas šiaurės Arizonoje įsigijo 400 000 metų senumo ir 4,8 km pločio Rodeno kraterį. Iki šių dienų vidinis kraterio kūgis yra transformuojamas į savotišką absorvatoriją be teleskopų, dangaus ir saulės šviesos stebėjimui. Beje, teigiama, kad po 45 metų nuo darbų pradžios krateris bus atvertas lankytojams, po to, kai 10 mln. dolerių darbų užbaigimui paaukojo žymusis reperis Kanye West.
Ši Džeimso Tarelo instaliacija vienokia ar kitokia forma keliauja po įvairias Pasaulio šalis ir bando žmogaus regos suvokimo ribas. Ypač įspūdingai atrodo 2013 metų prjektas „Kvėpuojanti šviesa“. Menininkas iškėlė klausimą kas atsitiktų, jei šviesa būtų ne priemonė kažką parodyti, bet tik tai ką žmogus gali matyti ? Nuo šio teiginio prasideda kelionė į žiūrinčiojo šviesos ir erdvės suvokimo kaitą. Džeimsas Tarelas pasirinko skirtingų dydžių belanges erdves ir jas apšvietė intensyvia spalvota šviesa. Įspūdis toks stiprus, kad meninės instaliacijos viduje būnančiam žmogui praktiškai neįmanoma susiorientuoti, nes nebesupranta, kur yra. Ar tai mažas kambarys, ar milžiniška salė ? Nyksta riba tarp realybės ir sapno, nes patalpoje nėra įprastos horizonto linijos. Viena meno megėja padavė instaliaciją rengusį muziejų į teismą po to, kai apžiūrėdama meno kūrinį prarado orientaciją ir susilaužė ranką. Be to, ne vienas lankytojas prisipažino, kad „Kvėpuojančios šviesos“ vienspalvės patalpos sukėlė galvos svaigulį ir privertė klauptis ant kelių. Įdomu tai, kad menininkas į šias reakcijas reagavo su šypsena, nes toks ir buvo jo tikslas – sukurti „ištrintas“ erdves be šešėlių, be horizontų, lyg pilotuojant lėktuvą įskristum į grėsmingą debesį ir prarastum traukos jausmą. Verta paminėti ir tai, kad menininką įtakojo 1930 metais vokiečių psichologo Volfgango Metcgerio atrastas Gancfeldo efektas, kai vizualinio suvokimo fenomenai, pavyzdžiui haliucinacijos iššaukiamos paprastomis, cheminių preparatų nereikalaujančiomis priemonėmis.
Šios Džeimso Tarelo erdvės yra geras pavyzdys ir padrąsinimas nebijoti spalvų. Atskirais atvejais ir skoningo vienspalviškumo. Galbūt ne taip drastiškai, bet savo namų aplinkoje bent iki dešimties procentų matomo ploto galima skirti ryškiam akcentui.
Pabaigai pridursime, kad dangus neapsiniaukia, jei pilkoje minioje pamatome mėlynai dažytus plaukus, per balas bėgame geltonais guminiais batais, o nacionalinėje virtuvėje didžiuojamės rožine sriuba.
Gyvenkime spalvotai !
Straipsnis publikuotas portale lrytas.lt | 2019-02-26